atopinis.lt-straipsnis

2020 20 vasario d.

Dažniausios tėvų baimės ir klaidos auginant atopiniu dermatitu sergantį vaiką

Vaikai, sergantys atopiniu dermatitu, yra dažni svečiai pas gydytojus. Šia liga serga beveik 20 proc. vaikų pasaulyje, todėl apie ją tiek daug įvairiausios informacijos. Tėvams tai tampa tikru iššūkiu - kaip nepasiklysti informacijos gausoje. Dar didesnį galvos skausmą ir nerimą sukelia gydytojo diagnozuota atopija, kuri skirtingai paliečia pačių tėvų  ar jų vaikų gyvenimus. Po šia diagnoze pasislepia ne viena  ligos forma, todėl lengviau pasakyti, kad nėra vienos ligos – kiek ligonių, tiek ir ligos variantų. Nepaisant to, kokio sunkumo ji bebūtų, nerimas, kad vaikas serga tokia liga, tikrai aplanko ne vieną šeimą.

Kai tik ant vaiko odos atsiranda bet kokio pobūdžio bėrimas, tėvai sunerimsta – gal tai jau atopinis dermatitas? Vienus apima didžiulė baimė, nes internete aprašomi tikrai ne patys lengviausi ligos atvejai. Kiti iš karto pradeda ieškoti priežasties ir dažniausiai apriboja vaiko mitybą vienomis ar kitomis maistinėmis medžiagomis. Informacijos tikrai labai daug ir ji gana skirtinga. Tačiau vis tiktai diagnozuoti atopinį dermatitą turi gydytojas, nes būna nemažai atvejų, kuomet klaidingai nustatyta ligos diagnozė lemia netinkamą ar net žalingą gydymą. Todėl šiame straipsnyje noriu apžvelgti dažniausiai mano pastebimas klaidas ir baimes auginant “atopiuką“.

Mano nuomone, dažniausiai pasitaikanti klaida būtent ir yra klaidingai nustatyta diagnozė. Būtų lengva, jei visus sutrikimus galėtumėme suskirstyti tik į yra liga arba jos nėra, t.y. tik į juodą ar baltą. Neretai atsiradus pirmiesiems sausos odos ploteliams ant kūdikio odos, ypač šaltuoju metų laiku, tėvai nusprendžia, kad mažylis susirgo atopiniu dermatitu. Tuomet prasideda intensyvios kaltininkų paieškos, oda pradedama tepti įvairiausiais gydomaisiais tepalais, apribojama mityba ir socialinis gyvenimas. Dažniausiai tokie vaikai nesikaso, nebūna išreikštas odos sausumas. Ir net ligos negalėtumėme pavadinti lėtine, nes bėrimai būna atsiradę tik prieš keletą savaičių. Nemeluosiu, neretai ir šeimos ar vaikų ligų gydytojai “lepteli“, kad čia egzema ir reikia skubėti pas alergologą. Tačiau praktika rodo, kad kol pavyksta patekti pas vaikų alergologą ar kitą specialistą, bėrimai jau būna išnykę. Ir tuomet nelengvas darbas tenka gydytojams įtikinti tėvus sugrąžinti mažylį į įprastą gyvenimo režimą. Ir bėrimas niekada nebesikartoja. Na, gal žiemą būna labiau išreikštas odos sausumas. Net jei jau atopinis dermatitas ir būna prasidėjęs, bet simptomai tik labai nežymūs, vertėtų šiek tiek palaukti ir pastebėti kuria linkme liga keliaus. Nes kelių dienų bėrimą tikrai labai sunku būtų priskirti lėtinei ligai.

Kita dažna klaida auginant “atopiuką“ – tai siekimas visomis išgalėmis surasti atopinį dermatitą provokuojančius veiksnius ir juos eliminuoti. Ir paprastai tėvai nori išgirsti tą vieną vienintelį kaltininką, kurį pašalinus, dermatitas išnyktų. Visų pirma, dažniausiai yra kaltinamas maistas. Ieškoma kam vaikas yra alergiškas, atliekami visi įmanomi tyrimai, aplankomas ne vienas specialistas, tačiau, kaip įprasta, alergija nenustatoma. Taip yra todėl, kad atopinis dermatitas nėra alerginis dermatitas. Taip, jis atrodo panašiai, gali net kartu gyventi mažylio organizme, bet šios ligos yra skirtingos. Taip, netinkamas ir nesubalansuotas maistas gali provokuoti atopinio dermatito paūmėjimus, bet, eliminavus vien tik šį kaltininką, atopinis dermatitas neišnyks, nes kas kartą atsiras vis kiti provokuojantys veiksniai. Todėl man labai apmaudu, kai mamos atsisako žindyti savo kūdikius, nes mano, kad jie alergiški jų pienui. Tai yra didelė klaida ir visuomet stengiuosi, jei nebūna per vėlu, įtikinti ir toliau žindyti savo kūdikius. Klysta ir tos mamos, kurios žindydamos kūdikius savo mitybą gerokai apriboja net nesant akivaizdžių sąsajų tarp suvalgyto maisto ir atopinio dermatito paūmėjimo.

Visi tėvai auginantys “atopiuką“ privalo žinoti, kad šių ligoniukų odoje nuolat verda uždegimas. Pasirodęs odoje bėrimas yra tik ledkalnio viršūnė, kurios iškilimas reiškia, kad uždegimas suintensyvėjo ir odoje esančios uždegiminės ląstelės suaktyvėjo. Matyt, kažkas ar iš aplinkos, ar iš organizmo vidaus jas supykdė. Todėl visuomet mes turime rūpintis vaiko oda, tepti emolientais, kad kuo labiau ramintumėme įsiaudrinusią imuninę sistemą. Nes supykdyti gali bet kas ir bet kada. Juk niekada negalime žinoti, kas gali išvesti iš kantrybės piktą žmogų. Ir aplinka, ir blogas oras, ir ligos, ir neskanus ar netinkamas maistas. Nuo mūsų aplinkinių tikrai nepriklauso pikto žmogaus nuotaika. Taip ir atopinį dermatitą supykdyti gali įvairiausi veiksniai, net tie, kuriuos anksčiau mažylio organizmas toleravo. Jei, pavyzdžiui, ilgai naudojami skalbimo milteliai visuomet tiko “atopiukui“, vieną dieną nežinia kodėl jie ims ir suerzins jo odą. Todėl auginantys “atopiuką“ tėvai visuomet turi būti pasiruošę odos išdaigoms ir raminti ją visomis išgalėmis. Švelniai glostyti odą emolientais ar gydyti kortikosteroidiniais tepalais, jei pyktis tampa nevaldomas. Nes kitaip jis gali gerokai išbujoti ir sunku bus sustabdyti uždegimą. Prižiūrėti tokį ligoniuką reikia nuolatos, net jei ir nematome akivaizdaus bėrimo.  

Kontroliuojant šią ligą vienas iš svarbiausių uždavinių – numalšinti odos niežėjimą. Besikasantis odą vaikas dar labiau gilina uždegimą ir atopinis dermatitas išplinta. Todėl visomis išgalėmis turime stengtis apsaugoti odą, kad jos nedirgintų aplinkoje esantys cheminiai dirgikliai, kad būtų tinkama apranga ir kad vaikui kasymasis netaptų įpročiu. Puikiai žinome, kad jei įkandus uodui pradėsime kasytis, niežėjimas dar labiau suintensyvės. Todėl labai svarbu surasti būdų, kaip atitraukti vaiko dėmesį, kad kasymosi įprotis būtų pakeistas kažkuo kitu – fiziniais pratimais, ėjimu į lauką ir užsiėmimu kita, labai įtraukiančia veikla.

Nemažai pasitaiko klaidų, kurios labai susijusios su mūsų, tėvų baimėmis. Nuolat klausinėjant kodėl būtent mūsų vaikui atsirado ši liga, nuolat save kaltinant, kad galbūt mes kažko nepadarėme arba kaip tik – suklydome, taip mes kenkiame ne tik sau, bet ir visam šeimos gyvenimui. Nerimas mūsų mintyse verčia priimti neteisingus sprendimus, atsiriboti nuo aplinkinių, draugų ar tų veiklų, kurios anksčiau mus džiugino. Ypač mamos nerimauja, kad jas pasmerks aplinkiniai. Niekada su šia liga nesusidūrę kaltina tėvus, ypač mamas, neva vaikas susirgo dėl blogos priežiūros ar netinkamo maisto. Ir atvirkščiai, dėl žinių trūkumo apie ligą, artimiausi giminaičiai neretai pažeidžia taisykles, duoda netinkamą maistą taip sąlygodami atopinio dermatito paūmėjimus. Todėl švietimas ir nuoširdus pokalbis su tėvais, aiškinimas ir raminimas turėtų būti neatsiejama atopinio dermatito gydymo dalis. Visuomet raginu tėvus galvoti ne apie savo baimes, o apie kuo geresnę sergančio vaiko gyvenimo kokybę. Posakiai „kaip baisiai jis atrodo“, „kaip jam turėtų būti sunku“, „vargšelis“ tikrai neatspindi pačios vaiko būklės. Taip, sergantys mažyliai nemiega naktimis, kasosi, neleidžia tėvams miegoti. Bet išaušus rytui jie vėl linksmi ir smalsūs. Pasikaso ir vėl bėga žaisti. Mes, suaugę, privalome išmokti tvarkytis su savo emocijomis ir nerimu. Įtampa, pykčiai ir nuovargis šeimoje lemia atopinio dermatito paūmėjimus – vaikai yra tėvų atspindys. Jų veiduose užrašytos tėvų emocijos. Todėl be galo svarbu palaikyti gerą psichoemocinę būklę šeimoje.

Be abejo, visiems žinoma kortikosteroidinių, kitaip vadinamų hormoniniais, tepalų baimė. Vis dar paplitusi nuomonė, kad šie tepalai sukelia labai daug nepageidaujamų reakcijų. Tačiau kai paklausiu tėvų, ko konkrečiai jie bijo, retas kuris gali aiškiai įvardinti priežastį. Taip, šie vaistai išgydyti ligos negali, o tik ją kontroliuoti. Bet jų pagalba mes galime prislopinti stiprų uždegimą, ypač tuomet, kai situacija jau tampa nebevaldoma. Svarbu žinoti, kad poveikis nėra ilgalaikis. Neretai tėvai apsidžiaugia, kuomet tepant hormoniniais tepalais bėrimas odoje visai išnyksta, ir pradeda tikėti, kad liga pasitraukė. Deja, nutraukus šių vaistų vartojimą, liga grįžta. Ir tuomet apima nusivylimas ir pyktis, kad vaistai visai nepadeda. Todėl visi gydytojai turėtų paaiškinti, kaip veikia vieni ar kiti medikamentai ir kokio atsako tikėtis.

Negalime ištrinti tėvų baimės, kad galbūt jų vaikui teks visą gyvenimą gyventi su šia liga. Bet galime nuolat bendradarbiauti ieškant provokuojančių dermatitą veiksnių, padedant atsirinkti tinkamiausius emolientus bei gydomuosius tepalus, nuolat stebint ligos eigą ir džiaugiantis nors ir menkiausiais pasiekimais. Odos ligos yra nedėkingos tuo, kad aplinkiniai tokių ligonių šalinasi neva bijodami apsikrėsti. Gražių vaikų ir mamų fotografijos užkariavusios internetą. Be abejo, visi norime, kad mūsų vaikai būtų gražūs. Ir todėl pradedame reikalauti neįmanomo – išgydyti lėtinę ligą tam, kad nebūtų gėda dėl savo vaiko išvaizdos. Šis požiūris neturėtų būti toleruojamas, nes svarbiausia – laimingas vaikas.

Nei vienas iš mūsų kol kas negalime išgydyti atopinio dermatito. Nėra tokių medikamentų, kurie visiškai užslopintų mūsų genus, aplinkos dirgiklius arba kurie visiškai subalansuotų tiek mūsų kūną, tiek ir imuninę sistemą. Bet galime šią ligą pažinti kuo geriau ir jos nebijoti. Įmanoma kontroliuoti šią ligą tol, kol ji nuspręs, kad mūsų šeimose ir mūsų vaikų kūnuose vietos jai nebėra.

PASIDALINTI